...Pienes puko svelnumo kilimu zingsniuoja du mazi Angeliukai.. Basos kojytes, balti sparniukai..
Kraujo spalvos lupytes sypsosi.. Toli.
Koks mielas vaikuciu klyksmas.. Ju ten daug,Visi laimingi.Laksto po pieva kur tik geris, kur nera skausmo, kur ne tik zibutes pavasarines zydi, pauksciukai ciulba, kur ne tik drugiai kutena nosyte savo sparniuku svelnumu, bet ten Jiems gera, nes ten nera to, ko vaiko siela neturi patirti.Ten Juos visus saugo.
Kodel iseinat? Kodel paliekat? Ir kur tiesa? Dievui Angeliuku maza?.. Ir kodel taip skaudziai, kodel ...
Suprantu, taip turi buti. Mes turime gyventi tarp sumonstrejusiu zmoniu. Kam? Pasakykit kam reikalingi speliojimai apie ta pasaulio pabaiga?! mes patys save sunaikinsim.
Gal nesubrendusios mano mintys, bet as jom sventai tikiu..
I sia istorija labai isigilinau, juolab, kad pati noreciau uzauginti berniuka.Bet pradedu abejoti ar i toki pasauli noriu isleisti savo vaika...Ar nebutu tai savanaudiska? Pradejau abejoti ir tuo, ar tebeegzistuoja pasakymas: Gyvybe- didziausia dovana. Zinoma, cia yra daug niuansu,gyventi visi norim, kas esame gime, nes mirti mes pasmerkti..
Skaudziausia netekti..
Ir kiek zmoniu NETEKTI suvokia kaip uzdarbi, kiti- kaip savaime suprantama dalyka.
O as su tuo nesusitaikysiu niekad, nes su tuo nesusitaikoma, nebent susigyvenama JAU netekus.
Atrodo snd mano mintys sukasi apie opiausias Pasaulio problemas, bet ar ne pati opiausia zmogiskumo trukumas ?...
Jus visdar mano mintyse,
as vis dar jauciu Jusu apkabinima.
Aciu, kad manes nepaliekat.
|
